Įmonė – kaip šeima, bet ne šeima
Ilgamečiai įmonės darbuotojai prisimena, kad yra buvę ir vestuvių, kad žmonės ir darbe atranda vienas kitą, tačiau tokios romantiškos istorijos labiau išimtis, nei taisyklė. 13-oje Lietuvos savivaldybių beveik 500 žmonių įdarbinusioje įmonėje pasitaiko ir giminaičių, ir šeimos narių. Retkarčiais pačių iniciatyva, ieškant patikimo darbuotojo, bet dažniau atsitiktinai, patiems ieškant darbo vietos. Visi sutartiniai tvirtina, kad šeimos nariai darbovietėje – malonu, tačiau darbas yra darbas.
„Mažonų Gulbelėje“ vienu metu dirbo net trys seserys. Dabar viena jų, Nerija, perkelta dirbti į „Šilalės Aibę“. Tačiau Mažonų parduotuvės vedėja Loreta tikina, kad ir dirbant visoms kartu, buvo aišku, kad sesės šeimoje, o įmonėje – darbuotojos. Ji pasakoja, kad visos darbą gavo be viena kitos rekomendacijų, tačiau pastebi, kad visas galėjo atvesti ta pati priežastis – jų mama irgi dirbo pardavėja. Seserų vaikai šiomis pėdomis jau neseka, tačiau irgi renkasi sritis, kur padeda gebėjimas bendrauti su žmonėmis.
„Briedžių Gulbelėje“ vedėja tapusiai Birutei kaip tik trūko pardavėjos, tad į komandą buvo paskirta dukra Viktorija, tuo metu dirbusi Plokščių parduotuvėje. Kartu išdirbusios metus džiaugiasi ir tikina, kad artimu žmogumi pasitikėti lengviau. O štai “Liudinavo Aibės” vedėja Daiva šypsosi, kad darbui dukrą prisijaukino. Pradžiai ji dirbdavo vasaromis – išleisdavo pardavėjas atostogų, vėliau pavaduodavo ir jau 5 metai, kai dirba pilnu etatu. Vedėja pripažįsta, kad apskritai darbas su žmonėmis reikalauja nuolatinių pastangų, tačiau su dukra greičiau susikalba ir vertina galimybę dirbti kartu.
„Alvito Aibėje“ dirba dvi seserys, tačiau nesimato. Dabartinė vedėja Ingrida buvo išvykusi padirbėti į užsienį, tada ją pakeitė tuomet Gražiškių parduotuvėje dirbusi sesuo. O dabar, jai grįžus, Lina išėjo į vaiko auginimo atostogas.
Administracijos darbuotoja Aistė juokiasi, kad uošvio, tarp kelionių padirbėti užsienyje, tik paprašiusi laikinai pakeisti vieną iš įmonės darbininkų, o dabar jis – nuolatinis darbuotojas. Greit buvo pamirštos ir kelionės užsidirbti. O štai Aistės vyras ir toliau šeimos biudžetą stiprina reguliariai išvykdamas padirbėti, tačiau grįžęs mielai jungiasi prie kolektyvo ir nesibodi darbo gimtame mieste už lietuvišką atlyginimą.
Buhalterijos darbuotoja Arena žavingai šypsosi prisipažinusi, kad ne labai norėjo vyrą matyti ir darbo vietoje. Juk jau namie “kasdien kartu”. Jos sutuoktinį dirbti įmonėje prikalbino kitas vairuotojas. Arena pripažįsta, kad jau apsiprato. Nesiskundžia ir kolegės, jei vyras užsuka su kokiu reikalu, mat abu turi puikų humoro jausmą ir puikiai atremia draugiškus juokus.
Buhalterės Onos dukra taip pat atrado savo vietą įmonėje be jos įsikišimo. Ir net ne iš pirmo karto. Kelias pozicijas išbandžiusi Irma dabar dirba vadybininke, nors puikiai išmano ir kasininkės darbą, ir apskaitą. Visgi Onutė prisipažįsta, kad buvo malonu dirbti viename skyriuje. Netgi didžiavosi dukros sugebėjimais. Tiesa, pasitaikydavo, kas profesiniuose reikaluose įžvelgdavo protekciją. Jau keletą metų jų darbai nesisieja, tad ramiau ir pasimatyti tik smagiau. Onutė neslepia, kad darbas jai – lyg antra religija, tad ir vaikai užaugo matydami jos atsidavimą.
Jai antrina ir skyriaus vadovė Asta: augant pirmam vaikui tokių tradicijų dar nebuvo, bet antrasis jau dalyvavo AIBĖS ir Gulbelės renginiuose ar užsiėmimuose. Pasak jos, tai padeda vaikams suprasti, kad darbas tai ne tik profesija, bet ir dalyvavimas bendruomenės veikloje: nuo gražiausių švenčių iki talkų. Įmonėje taip pat dirba Astos seserys: Rasa ir Rūta. Čia irgi jokių kitų kelių, tik profesiniai, o darbas skirtinguose padaliniuose visiškai nesusijęs.
„Gulbelė“ jau turi ne vieną tradicinį renginį, kur įtraukiamos šeimos, ugdomas bendruomenės jausmas ir rūpestis vieni kitais. Ieškoma aktualių būdų rūpintis ne tik darbo sąlygomis, bet ir gera darbuotojų savijauta, galimybe šeimos nariams didžiuotis ar tiesiogiai pasinaudoti darbovietės suteikiamais privalumais.